Lietuvos valstybės istorijos archyvas yra didžiausia ir svarbiausia Lietuvos archyvinių dokumentų saugykla nuo XIII a. iki Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo 1918 m. (kai kurių jos sričių 1918 – 1940 m.) . Jo ištakos – net 1852 m., kuomet Vilniuje buvo įkurtas Senųjų aktų knygų centrinis archyvas. Ši įstaiga nuėjo sudėtingą istorijos kelią: pergyveno kelių valstybių valdymą, kelis karus, ne kartą keitėsi jos pavadinimas. Senųjų aktų knygų centrinis archyvas Vilniuje buvo įsteigtas remiantis asmeniniu Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I 1852 m. balandžio 2 d. (sen. stiliumi) įsaku, kuriame nurodyti ir archyvo įsteigimo tikslai – „gavimas iš minėtų knygų turinio žymiai didesnės naudos ir jų išsaugojimas“. Tiesioginė archyvo priežiūra buvo pavesta Vilniaus švietimo apygardos valdybai.
Pagal įsaką į archyvą turėjo būti surinktos senųjų aktų knygos nuo seniausių laikų iki 1799 m. iš Vilniaus, Minsko, Gardino ir Kauno gubernijų. Absoliučią jų daugumą sudarė buv. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairių valstybinių institucijų dokumentai. Realiai archyvas veiklą pradėjo 1853 metais. Jame buvo 23326 senųjų aktų knygos, atskiri inventoriai, ryšuliai.
Istorijos archyvas yra mūsų gimnazijos kaimynystėje, adresu Mindaugo g. 8. Pamoka Lietuvos valstybės istorijos archyve prasidėjo nuo klausimo mums: „Ką žinote apie archyvą? Bandėme paspėlioti… Archyvas – tai ne tik knygų lentynos, bet ir žmonės, saugyklos, katalogavimo/saugojimo procesai, knygų bei dokumentų restauravimas, įvairios kitos veiklos. Archyvas yra nebylus pasakotojas.
Išsiaiškinome, kokią informaciją galima gauti archyve, sužinojome, kad pirminis šaltinis reikalingas norint identifikuoti istorinį faktą, kad pirminiai šaltiniai ne visuomet būna objektyvūs, o antriniai šaltiniai – tai istorinės knygos, kurios parašytos remiantis pirminiais šaltiniais.
Pamokos metu turėjome galimybę pagal pirminius šaltinius rasti atsakymus į pateiktus klausimus. O įdomiausia, kad pirminiais šaltiniais mums buvo parinkti J.Basanavčiaus, A.Stulginskio ir A.Smetonos santuokų įrašai. Edukacijos metu pamatėme labai daug eksponatų , išgirdome daug faktų, lankėmės skyriuje, kuriame su specialiais archyvams skirtais skeneriais atliekama dokumentų skaitmenizacija, sužinojome, kam tai daroma, kur jie saugomi, vėliau perėjome į dokumentų saugyklas, turėjome galimybę pakilnoti senovinius dokumentų blokus, tarp kurių antrojo pasaulinio karo metais archyvo vadovas kunigas, istorikas dr. Juozapas Stakauskas ir dar keli archyvo darbuotojai, rizikuodami savo gyvybėmis, beveik metus slėpė archyvo patalpose ir išgelbėjo nuo žūties 12 žydų tautybės asmenų.
Esame dėkingi archyvo darbuotojams už suteiktą galimybę tiek daug pamatyti ir sužinoti. Linkime ir kitiems mūsų bendruomenės nariams apsilankyti istorijos archyve, prisiliesti prie mūsų valstybės praeities.
