Gegužės 25-ąją dieną Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijos bendruomenė, susirinkę ankstų pavasario rytą, nuotaikingai pasitiko erdvų, ryškiai žalios spalvos autobusą, kuris vežė ne kur kitur, o į gražųjį Dzūkijos kraštą.
Ko gero, šeštadienio rytas daugeliui prasidėjo gana sunkiai, tačiau visai greitai gausus kolektyvas prasibudino ir pasitiko kurortinį miestą – Birštoną. Nors šioje stotelėje ilgai neužsibuvome, teko pasiklausyti gidų pasakojimų apie miesto istoriją, degustuoti itin išgirtą mineralinį vandenį, kuris esą turi teigiamą poveikį organizmui, bei įkopti į Birštono piliakalnį, vadinamą Vytauto kalnu. Piliakalnio viršūnėje atsivėrė įspūdingas kraštovaizdis, kupinas gamtos grožybių, ramiai tekančios upės vaizdai. Apsilankymą Birštone vainikavo, įtraukiančios istorijos apie Vytautą Didįjį ir jo žygius.
Kiek vėliau, sugrįžo linksmasis autobusas, kuris keliautojus nugabeno į Punios miestelį. Nors dangus ėmė po truputį niauktis, tai nuotaikos nesugadino. Punioje išvydome seną bei įtraukiančiomis istorijomis apipintą bažnyčią. Pasigrožėję architektūra, patraukėme link didžiausio ir žymiausio Punios piliakalnio, kurio viršūnėje išvydome kvapą gniaužiančius šilo vaizdus, visų mylimą Nemuną ir laukuose vaikštinėjančius gandrus. Patyrę gidai nenustojo stebinti kolektyvo puikiomis istorijomis apie Lietuvos senąjį valdovą Jogailą, kurio gyvenimą lydėjo didingi nuotykiai, audringi santykiai su moterimis bei keisti kunigaikščio įpročiai, stebinę paprastus žmones.
Žinoma, kopdami į piliakalnius, išnaudojome daug energijos, tad atėjo laikas pasisotinti. Buvome nuvesti į jaukią, senove dvelkiančią, gryčią, kurioje mus svetingai pasitiko šeimininkė. Nors visiems labai norėjosi pavalgyti, kantriai išklausėme kalbų apie Dzūkiją, dzūkiškų patiekalų istoriją, taip pat pasiklausėme tikros, sodrios dzūkiškos tarmės, kuri skambėjo tarsi muzika miesčioniškoms ausims. Galų gale išalkusius keliautojus pasiekė gardžiai kvepiantys patiekalai, kurie visus sužavėjo savo skoniu. Stalas išties buvo gausus. Galėjome degustuoti dzūkiškas bandas, vištienos šlauneles, varškės padažą vadinamą daryciniu, pyrago ir daug kitų skanumynų, kurie kaip reikiant pasotino išvargusius keliauninkus.
Paskutine kelionės stotele tapo didžiausias pietų Lietuvos miestas – Alytus. Mus pasitiko energingai nusiteikusi gidė, kuri iškart ėmė pasakoti apie šio gražaus miesto istoriją, apipintą meilės legendomis. Keliautojai turėjo progą atrasti Baltosios rožės tiltą, į kurį įkopti buvo gana sudėtingas darbas. Visgi nuo tilto atsivėrė Alytaus miesto panorama bei ramiai tekantis Nemunas, kuris mus lydėjo visą kelionę. Baltosios rožės tiltas paliko itin didelį įspūdį, kadangi jis yra tapęs įsimylėjusių žmonių uostu bei oaze. Pasigrožėjęs gamta, linksmas būrys patraukė į Rotušę ir senamiesčio skverą. Ten išvydome Alytaus miesto architektūrą, tuo metu vykusią automobilių parodą, prasiėjome medžių turtinga alėja, pasiklausėme daugiau istorijų apie miesto praeitį bei dabartį.
Kaip ir visi malonūs dalykai, kelionė atėjo į pabaigą. Tiesą sakant, per daug liūdėti neteko, nes Alytuje mus užklupo pavasarinė audra. Ėmė piktai grūmoti perkūnas ir pilti didžiuliai lietaus lašai, tačiau mūsų kolektyvas rado prieglobstį žaliajame autobuse, kuris sparčiai nubildėjo namų pusėn, užbaigdamas šią nuotaikingą ir turiningą išvyką.
Mokytojo padėjėja
Kamilė Bušeikaitė
